Vaikų psichologija – kaip rasti su jais bendrą kalbą?

Vaikų psichologija – kaip rasti  su jais bendrą kalbą?

Kaip galvojate, kam mes paprastai darome didžiausią įtaką?
Teisingai -  tiems, su kuo yra geriausi santykiai. Ne išimtis ir vaikai: kuo geresni mūsų santykiai su vaikais, tuo didesnę įtaką jų gyvenime galime turėti.

Taigi, pabandykime savęs paklausti -  ko labiausiai reikia mano vaikui? Ar esame linkę neklaužadą bausti, ar pabandyti jį suprasti?

Ne vieniems jauniems tėvams greičiausiai iki skausmo yra pažįstama situacija, kai jų mažametis užsiožiuoja prekybos centre prie žaislų skyriaus. Jei nereaguojama į jo reikalavimus ir yra bandoma išsivesti nepatenkinus jo norų - kyla isterija, klyksmai, atskirais atvejais netgi spardymasis ar kritimas ant žemės. Niekaip nepavyksta jo įkalbinti nei gražumu nei piktuoju.

Pirma tėvų reakcija paprastai būna impulsyvus noras uždrožti per užpakalį J. Bet, tai ne visada pati geriausia išeitis. Protingiau būtų išlikti ramiems. Pasakyti, kad triukšmaujančių vaikų į parduotuvę vestis negalima, ir parsinešti rėkiantį vaiką namo. Nekreipti dėmesio, jeigu toliau rėks. Galite išeiti į kitą kambarį. O sekantį  kartą, prieš susiruošdami į parduotuvę, pasakykite vaikui: "Einu į parduotuvę. Jeigu gerai elgsiesi, gali eiti kartu." Jeigu ir tada nepavyks ramiai apsipirkti, tuoj pat grįžkite namo. Vaikas supras, kad nuo jo elgesio priklauso, ar galės su tėvais vaikščioti po parduotuves ar ne.

Dažna jaunų tėvų klaida – netinkamas reagavimas į vaiko elgesį.

Na, pavyzdžiui: šeima pietauja lauko kavinėje. Keturmetė dukra ima suptis kėdėje, mama ją sudraudžia. Tačiau netrukus ji vėl supasi, o prie dukros prisijungia ir vyresnis sūnus. Tuomet įsikiša tėtis. Po kurio laiko vaikai vėl ima išdykauti. Tėvas nusuka sūnui ausį, mama suduoda dukrai per užpakalį.

Ir koks tokio elgesio rezultatas? Užuot ramiai tarpusavyje kalbėję ir rinkęsi patiekalus, tėvai netinkamai reagavo į vaikų elgesį: barėsi, grasino, sudavė. Į vaikus buvo nukreiptas visas dėmesys, nes greta sėdintiems žmonėms taip pat buvo įdomu, kas čia vyksta.

Nereikia studijuoti specialių mokslų, kad suprasti, jog šioje iliustracijoje situaciją visiškai valdė vaikai. Didžiausia klaida - reaguoti į tokį elgesį. Jeigu tėvai būtų nekreipę dėmesio, vaikams suptis greitai būtų nusibodę.

Kai norime suprasti, kodėl vaikas vienaip ar kitaip elgiasi, pirmiausia ramiai pagalvokime ir pabandykime įsisąmoninti savo emocijas: jeigu jaučiamės susierzinę, vaikas greičiausiai siekia dėmesio. Jeigu pykstame – vaikas, matyt, kovoja dėl valdžios, o jeigu vaiko elgesys Jus skaudina - vadinasi jis siekia keršto. Jeigu jaučiamės bejėgiai – tai pirmas rimtas požymis, jog vaikas yra nuo Jūsų nutolęs...

Pirmiausia, ką reikėtų padaryti, tai  labai pasistengti suvokti vaiko elgesio priežastis. Jeigu nesuprantame netinkamo vaiko elgesio priežasčių ir audringai reaguojame į jo kaprizus, tai suteikiame vaikui būtent tai, ko jis ir siekia: valdžią bei įnoringumą, leidžiame jam atsidurti dėmesio centre. Tokiu būdu, mes patys nejučia skatiname netinkamą elgesį -  kai tik vaikas ko nors užsimano, jis vėl ima blogai elgtis, nes jau žino, kaip galima lengvai pasiekti tai, ko nori.

Žinoma, jei tik įmanoma, bausmių ir prievartos reikia stengtis išvengti, nes tai verčia vaikus paklusti aklai. Dar blogiau, kai baudžiama supykus ir praradus savitvardą.

Pasitaiko, jog įsivėlę į nesibaigiantį karą su vaikais, nuleidžiame rankas.

Nors prieš tapdami tėvais, ne vienas  tikriausiai esame sau prisiekęs, kad būsime demokratiški, kad kalbėsimės su savo vaikais taip, kad jie mus suprastų.

Deja, suaugę su savo vaikais mes paprastai elgiamės lygiai taip pat (kartais ir blogiau), kaip kad mūsų tėvai elgėsi su mumis. Blaškomės, nerandame būdų, kaip tapti autoritetais, priekaištaujame, pykstame, įsakinėjame, nurodinėjame...

O, jei kartais kyla kaltės jausmas, kad nesusivaldėme ir pasielgėme neteisingai, bandome atsipirkti žaislais ir perdėtai imame vaikus lepinti  pramogomis.

Vienas iš efektyviausių auklėjimo metodų yra leisti pajusti vaikui jo elgesio padarinius.

Pavyzdžiui, jeigu vaikas nevalgo – palikti jį tą kartą alkaną. Jei nesusitvarko kambario – nepadėti jam susirasti savo daiktų.

Tai naudinga pirmiausia dėl to, jog vaikas yra aktyvus proceso dalyvis ir turi galimybę rinktis. Be to, jis akivaizdžiai mato, kokie yra to pasirinkimo vaisiai. Tiesa, tokio metodo taikyti negalima, kai laisvė rinktis gresia vaiko saugumui. Juk neleisime jam bėgti per gatvę degant raudonam šviesoforo signalui, vien todėl, kad jis savo kailiu patirtų, kaip nemalonu yra papulti po automobilio ratais.

O, jei laiku neįsikišime ir leisime savo vaikui skriausti kitus vaikus, tai tik mes patys, o ne vaikas turėsime prisiimti atsakomybę už tokio elgesio pasekmes.

Geriausia būtų sutarti su vaiku dėl konkrečių jo veiksmų. T.y. neprotinga, pavyzdžiui,  būtų sakyti: "Jeigu tuoj pat nepareisi namo pietų, tai visą savaitę nežiūrėsi  televizoriaus."  Kur kas logiškiau jam pasakyti: "Jei nepareisi laiku, liksi alkanas." Arba: "Jeigu dabar man netrukdysi, tai po valandos eisime į svečius." Kaip ir broliams nereikėtų sakyti: "Liaukitės rietis, nes gausite lupti!".  Protingiau būtų  tiesiog ramiai pranešti: "Jeigu nemokate kartu gražiai žaisti, teks jus uždaryti atskiruose kambariuose."

Labai svarbu nekelti balso ir nepykti. Toks elgesys, kaip patys suprantate,  automatiškai sukelia vaikui norą priešintis. Tiesa, jei būsite per daug nuolaidus ir  lipšnus, tai gali sukelti vaikui pagrįstų abejonių, ar tikrai jūs tas asmuo, kuris laikysis sutartų taisyklių.

Dažnai tenka girdėti, jog tėvai nebežino, ką toliau daryti, kaip kovoti su savo neklaužadomis.

Pasitaiko, kad kai kurie dalykai išsisprendžia savaime, jeigu paprasčiausiai nekreipsime per daug į tai dėmesio. Kai kuriuos dalykus vaikai supranta ir be žodžių, tiesiog paseka mūsų pavyzdžiu.

Nepamirškime, kad visi esame tik žmonės – mums visiems reikia supratimo, paguodos, pagarbos.

Leiskime vaikui pajusti, kai jis savo elgesiu tos pagarbos nusipelno. Argumentas "Elkis taip, nes aš to noriu!" – nėra labai įtikinamas...

Dar viena rimta tėvų klaida – bandymas bendravimą su vaiku pakeisti materialiais dalykais: žaislais, kompiuteriais, prestižiniais darželiais ar mokyklomis.

Visai nebūtina kartu praleisti visą dieną, užtenka ir pusvalandžio, jeigu veikla jums visiems teikia džiaugsmo. Svarbu, kad smagus pabuvimas kartu būtų nuolatinė jūsų gyvenimo ir santykių dalis.

Pagalvokite, ką labiausiai mėgstate veikti drauge. To paties paklauskite ir savo vaiko – juk bendravimas, tai nėra vienpusio eismo justa J.

Ir visai nėra reikalo kaskart išgalvoti kažkokių stebuklų – paprasčiausiai galite kartu gaminti valgį, tvarkyti namus, mokytis šokti, skaityti ar eiti žvejoti.

Mokykite vaiką bendradarbiauti nuo mažų dalykų: ką nors atnešti, surasti, padėti padengti stalą, suplauti indus, ką nors taisyti.

Mokykitės kartu spręsti kylančias problemas. Labai gerai, kai šeimos pasitarimuose gali dalyvauti ir vaikai, laisvai išsakyti savo nuomonę. Labai sveika vaikus padrąsinti ir pagirti. Taip jie mokosi kultūringai, ramiai išsakyti savo nuomonę ir bendraamžiams, ir kitiems žmonėms. Iš esmės, blogų vaikų nėra, yra tik blogas elgesys, o jį pakeisti galime akcentuodami gerus dalykus.

Tėvai paprastai ir aiškiai turėtų išsakyti, kokiais vaiko poelgiais jie yra patenkinti, kad džiaugiasi, jog jų vaikas mandagiai elgiasi su kitais žmonėmis. Jeigu tų vaiko pasiekimų nėra daug, tai gal jam tiesiog nepavyko. Tuomet vietoje priekaištų derėtų pasakyti: "Neabejoju, kad kitą kartą tau seksis geriau“.

Reikėtų nepamiršti, jog vaikai, kaip ir suaugę, nuo pat pirmųjų savo gyvenimo metų turi mokytis patys kurti savo santykius. Juk Jūs negalėsite visą laiką būti šalia J.

Pagelbėti šiame procese, patarti ir nukreipti teisinga linkme - kaip tik tokia yra kultūros centre „Vijolina“ veikiančių Estetinio lavinimo mokyklėlių „Smalsutis“, „Pelėdžiukas“ ir „Kodėlčiukas“ pedagogų užduotis.

Džiaugsmo akimirkų Jums linkintys

Vytas Kokšta

www.vijolina.lt

Straipsniai