Būti teisiu - blogas įprotis!

Tu juk visiškai teisus ar ne taip ?

Tu - žmogus, kaip ir aš. Tai akivaizdu. Dangus mėlynas, o žolė žalia. Tai irgi akivaizdu. Tai faktai, ir mes su jais sutinkame. Tai kodėl dauguma iš mūsų reikalauja „teisingumo“ pagal POŽIŪRIUS, o ne remdamiesi faktais?

Įsivaizduokime tokią situaciją kelyje. Vienas vairuotojas pasipiktina kitu vairuotoju dėl to, kad šis jam „užkirto“ kelią. Jo nuomone, vairuotojas savo manevru, švelniai tariant, pasielgė blogai. „Aš jam parodysiu.“ - mąsto jis, ir pats bando užkirsti kelią skriaudikui. Galiausiai viskas baigiasi rimtu eismo įvykiu, kuriame įžeistas vairuotojas žūsta. Galbūt jis buvo „teisus“, bet dabar jo teisybė mirė kartu su juo.

Ar yra prasmės kovoti iki mirties, kad įrodytum savo „teisingą“ požiūrį? Beje, kiek žuvęs vairuotojas būtų buvęs „teisus“, jei būtų kitaip pasielgęs, tai yra „neteisingai“?

Įkyrus siekis būti visada teisiu - kvailas, tačiau labai paplitęs.

Pavyzdžiui, kodėl žmonės galvoja, kad kiti nesugebės priimti sprendimų? Trokšta visus gelbėti viena ar kita „teisinga“ religija. Ir tereikia tik atstumti jų skelbtąjį „maloningąjį Dievą“, ir skelbėjai jau pasiruošę tave užpulti.

Panašu į situaciją, kai abortų priešininkas, prisiekęs šventumu ir teigęs, kad gyvenimas yra kiekvieno neliečiamybė, nužudė gydytoją, kuris darė abortus. Kodėl jie žudo kitaip galvojančius žmonės?

Pavyzdžiui, darbe kai kam iš mūsų gali greitai sugesti nuotaika. Mes reikalaujame, kad kiti elgtųsi „teisingai“. Taip, kaip MES galvojame teisingai. Kas svarbiau: elgtis taip ar kitaip, o gal tiesiog gerai dirbti savo darbą?

Didelis skyrybų procentas liudija apie tai, kad vedybinis gyvenimas - tai dar viena vieta, kur susiduria skirtingos nuomonės. Kai kurios iš jų nieko vertos. Pavyzdžiui, vieno iš sutuoktinių įprotis „netinkamai“ išspausti dantų pastą iš tūbelės gali sukelti kito sutuoktinio pyktį. Pabandykite greitai atsakyti į klausimą - kaip reikia „teisingai“ išspausti dantų pastą?

Kai aš paklausiau studentų, nuomonės nesutapo. Pusė studentų atsakė – „iš tūbelės vidurio”. O kita pusė studentų buvo linkusi galvoti, kad dantų pastą reikia spausti iš tūbelės galo. Ir visiškai nesvarbu, kokią nuomonę tu palaikai. Būsi neteisus, žiūrint dalies apklaustųjų žmonių akimis. Ar pastebėjai, kaip kvaila ir juokinga reikalauti, kad kiti sutiktų su tavo nuomone?

Yra daug priežasčių atsisakyti siekti visur būti teisiu. Atkreipk dėmesį į tai, ką tu darai, kai tvirtini, kad palaikai oponentą arba prieštarauji jam, kai svarstai, ar teisingas tas ar kitas pasirinkimas, kai tvirtini, kad esi teisus, o jis - ne. Ar nesi pasipūtęs, agresyvus, per daug pasitikintis savimi, neryžtingas, paviršutiniškai ir neobjektyviai svarstantis ir dar priešiškai nusiteikęs? Ar gali toks elgesys su oponentu nesukelti nedraugiškumo ir kaip nors padėti jums išspręsti situaciją? Tokios emocijos nekonstruktyvios, jos veda prie konfliktų ir nemalonumų. Kai aš tvirtinu savo „tiesas“, aš užsidarau nuo oponento argumentų. Aš laikausi savo senų nuostatų ir nustoju vystytis, paviršutiniškai suvokiu pasaulį ir apriboju pasirinkimą.

Jeigu aš pakeisiu požiūrį iš to, kas yra TEISINGA, žiūrint iš mano pusės, į tai, kas yra REALU, įvyks kai kas netikėto. Tuo metu, kai aš pripažinsiu, kad oponentas gali turėti kitokią nuomonę, ir vietoj kovos pasirinksiu svarstymus su juo - aš pasikeisiu. Iš kalinio tapsiu ieškotojas ir tyrinėtojas. Kai leisiu sau pripažinti įvairias nuomones, savo gyvenimą atversiu daugybei įvairių galimybių. Ir tą dieną aš suprasiu, ką reiškia būti turtingu. Būti neperkalbamai įsitikinus savo teisumu - tas pats, kas būti mirus. Būti atskirtu nuo galimybės pamatyti tave supančio pasaulio turtus. Ir būti nelaimingu.

Neįmanoma kontroliuoti tave supančių žmonių minčių ir nuomonės. Jeigu jiems nesiseka pateisinti mūsų lūkesčių, mes jaučiamės sutrikę ir nusivylę. Ar yra prasmės eiti nusivylimo keliu? Dabar pabandykime atsakyti į klausimą – jei besąlygiškai remdamiesi savo teisumu mes esame pasmerkti nesėkmei, tai kodėl mes vis tiek einame nusivylimo keliu?

Viena iš priežasčių - tai neapibrėžtumo diskomfortas. Gyvenimas šiame pasaulyje yra pilnas neapibrėžtumų, todėl kai kuriems žmonėms gali sukelti atramos pojūčio stoką. Jie neturi į ką atsiremti, išskyrus savo „teisingus“ įsitikinimus. Bet jei mes pakeisime savo įsitikinimus, jei pradėsime toleruoti neapibrėžtumą iš teigiamos pusės - kaip galimybę augti ir pasitenkinti - tuomet mes galime ja pasinaudoti.

Kita priežastis, kodėl mes tvirtai laikomės savo nuomonės, - baimė. Baimė, kad pakeitę savo nuomonę, mes išduosime save. Nereikia sutapatinti savęs su savo įsitikinimais. Tai ne vienas ir tas pats. Mes - žmonės, kurie valdo savo įsitikinimus, ir galime juos pakeisti jeigu tik norėsime. Kai mokomės iš kitų, mes neprarandame savitumo, atvirkščiai - mes praturtiname save.

Trečia priežastis, žmonių, pernelyg atkakliai tvirtinančių savo tiesas, yra žema savivertė. Taip jie rodo savo reikšmingumą, kad kompensuotų nevisavertiškumo jausmą. Jie bijo apsikvailinti ir jiems būtinas kitų palaikymas. Siekiant išlavinti savo išskirtinumą, reikia atverti savo protą, o ne uždaryti jį.

Norint atsikratyti iliuzijų, jog mūsų nuomonė - vienintelė teisinga, galima pasidomėti mokslo vystimosi istorija ir kitais istoriniais įvykiais. Kai tai padarysime, suprasime, kad mes nesame neklystantys. Juk net žymiausi mokslininkai keitė savo nuomonę daug kartų. Ir tai - viena iš jų sėkmės priežasčių. Jie sutiko su skirtingomis nuomonėmis, netgi tomis, kurios buvo visiškai priešingos jų įsitikinimams. Jie atkreipdavo dėmesį į kitų nuomonę. Jie nebijojo naujovių bei nebijojo klysti.

Luis Tomas savo knygoje „Sraigė ir medūza“ rašė: „Klaidos skatina žmonių mąstymą ir maitina jį kaip šaknų sistema. Jeigu mes neleisime sau klysti, mes nesugebėsime pasiekti nieko verto“. Gyvenime mes nuolat renkamės tarp teisingų ir neteisingų alternatyvų. Neteisingi sprendimai turi įvykti taip pat dažnai, kaip ir teisingi. Toks jau yra gyvenimas.

Kai vieno kaimelio gyventojų nuomonės išsiskyrė dėl įnoringo vaiko „teisingo“ nubaudimo, jie nusprendė pasitarti su seniūnu. Pirmos nuomonės šalininkas paaiškino savo įsitikinimus. O kai jis nutilo seniūnas tarė: „Tu teisus“. Kitos nuomonės šalininkas nuliūdo, tačiau laikydamasis etiketo pasakė: „Na, išminčiau, tu atsakei, neišklausęs manęs“. Ir seniūnui išdėstė savo nuomonę. Seniūnas išklausė jį ir atsakė: „Tu teisus“. „Bet, išminčiau, - paprieštaravo kitas gyventojas - tu ką tik sutikai su dviem priešingomis nuomonėmis!“ Seniūnas atsisuko tardamas: „Tu irgi teisus. Mes niekada nebūsime teisūs, kol nesuvoksime, kad kiekvienas turi savo tiesą. Tiesa nepriklauso niekam, ir tuo pat metu kiekvienas ją turi. Ir nepriklausomai nuo to, sutiksi tu su manimi ar ne, tu būsi teisus“.

Kartą mažas berniukas paklausė mamos:

- Mаma, kodėl suaugę žmonės ginčijasi ir pyksta vienas ant kito?

- Aš nežinau, mažyli, - atsakė ji. - Taip buvo visada. Galbūt kai suaugsi tu tai galėsi pakeisti.

- Kaip? - paklausė vaikas.

- Vietoj to, kad bandyti būti teisiu, pasistenk būti mylimas.

 

Originalus straipsnis: Being Right

Autorius: Chuck Gallozzi 

Straipsniai